Морфологические и синтаксические свойства[править]
Основа инфекта: appugnā-
|
Praesens
|
Indicatīvus
|
Coniunctīvus
|
Imperatīvus
|
Act.
|
Pass.
|
Act.
|
Pass.
|
Act.
|
Pass.
|
Sing.
|
1 p.
|
appugnō
|
appugnor
|
appugnem
|
appugner
|
—
|
—
|
2 p.
|
appugnas
|
appugnāris
|
appugnes
|
appugnēris
|
appugnā
|
appugnare
|
3 p.
|
appugnat
|
appugnātur
|
appugnet
|
appugnētur
|
—
|
—
|
Plur.
|
1 p.
|
appugnāmus
|
appugnāmur
|
appugnēmus
|
appugnēmur
|
—
|
—
|
2 p.
|
appugnātis
|
appugnāmini
|
appugnētis
|
appugnēmini
|
appugnāte
|
appugnamini
|
3 p.
|
appugnant
|
appugnantur
|
appugnent
|
appugnentur
|
—
|
—
|
|
Imperfectum
|
Indicatīvus
|
Coniunctīvus
|
Act.
|
Pass.
|
Act.
|
Pass.
|
Sing.
|
1 p.
|
appugnābam
|
appugnābar
|
appugnārem
|
appugnārer
|
2 p.
|
appugnābas
|
appugnabāris
|
appugnāres
|
appugnarēris
|
3 p.
|
appugnābat
|
appugnabātur
|
appugnāret
|
appugnarētur
|
Plur.
|
1 p.
|
appugnabāmus
|
appugnabāmur
|
appugnarēmus
|
appugnarēmur
|
2 p.
|
appugnabātis
|
appugnabamini
|
appugnarētis
|
appugnarēmini
|
3 p.
|
appugnābant
|
appugnabantur
|
appugnarent
|
appugnarentur
|
|
Futūrum I
|
Indicatīvus
|
Imperatīvus
|
Act.
|
Pass.
|
Act.
|
Sing.
|
1 p.
|
appugnābo
|
appugnabor
|
—
|
2 p.
|
appugnābis
|
appugnaberis
|
appugnāto
|
3 p.
|
appugnābit
|
appugnabitur
|
appugnāto
|
Plur.
|
1 p.
|
appugnabimus
|
appugnabimur
|
—
|
2 p.
|
appugnabitis
|
appugnabimini
|
appugnatōte
|
3 p.
|
appugnabuntur
|
appugnanto
|
Infīnitivus praesentis actīvi
|
appugnāre
|
Infīnitivus praesentis passīvi
|
appugnāri
|
Participium praesentis actīvi
|
appugnāns
|
Gerundium
|
appugnandī
|
Gerundivum
|
appugnandus, -a, -um
|
Основа перфекта: appugnāv-
|
Perfectum
|
Plusquamperfectum
|
Futūrum II
|
Indicatīvus
|
Coniunctīvus
|
Indicatīvus
|
Coniunctīvus
|
Indicatīvus
|
Act.
|
Act.
|
Act.
|
Act.
|
Act.
|
Sg.
|
1 p.
|
appugnāvī
|
appugnāverim
|
appugnāveram
|
appugnāvissem
|
appugnāverō
|
2 p.
|
appugnāvisti
|
appugnāveris
|
appugnāveras
|
appugnāvisses
|
appugnāveris
|
3 p.
|
appugnāvit
|
appugnāverit
|
appugnāverat
|
appugnāvisset
|
appugnāverit
|
Pl.
|
1 p.
|
appugnāvimus
|
appugnāverimus
|
appugnāverāmus
|
appugnāvissēmus
|
appugnāverimus
|
2 p.
|
appugnāvistis
|
appugnāveritis
|
appugnāverātis
|
appugnāvissētis
|
appugnāveritis
|
3 p.
|
appugnāvērunt
|
appugnāverint
|
appugnāverant
|
appugnāvissent
|
appugnāverint
|
Infīnitivus perfecti actīvi
|
appugnāvisse
|
Основа супина: appugnāt-
Participium perfecti passivi
|
appugnātus, -a, -um
|
Participium futuri activi
|
appugnātūrus, -a, -um
|
Supinum I
|
appugnātum
|
Supinum II
|
appugnātū
|
appugno
Глагол, первое спряжение.
Приставка: ap-; корень: --.
Семантические свойства[править]
- атаковать, нападать (castra, classem, castellum T). ◆ Отсутствует пример употребления (см. рекомендации).
Родственные слова[править]
От ??
Фразеологизмы и устойчивые сочетания[править]